šenilinis audinys

Šenilas yra verpalų rūšis arba iš jų pagamintas audinys.Šenilas yra prancūziškas žodis, reiškiantis vikšrą, kurio kailį verpalai turėtų priminti.

Istorija
Tekstilės istorikų teigimu, šenilinio tipo verpalai yra naujausias išradimas, datuojamas XVIII amžiuje ir, kaip manoma, kilę iš Prancūzijos.Pradinė technika apėmė „leno“ audinio pynimą, o tada audinio supjaustymą juostelėmis, kad būtų pagaminti šeniliniai verpalai.

Aleksandras Buchananas, Peislio audinių fabriko meistras, yra priskiriamas šenilinio audinio pristatymui Škotijoje 1830-aisiais.Čia jis sukūrė būdą, kaip austi neaiškias skaras.Spalvotos vilnos kuokšteliai buvo supinti į antklodę, kuri vėliau supjaustoma juostelėmis.Jie buvo apdoroti kaitinimo voleliais, kad susidarytų garbanos.Taip gavosi labai minkštas, neryškus audinys, pavadintas šeniliu.Kitas Paisley skarų gamintojas toliau plėtojo šią techniką.Jamesas Templetonas ir Williamas Quiglay'us stengėsi patobulinti šį procesą dirbdami su rytietiškų kilimėlių imitacija. Anksčiau sudėtingus raštus buvo sunku atkurti automatizuojant, tačiau ši technika išsprendė šią problemą.Šie vyrai užpatentavo šį procesą, bet Quiglay netrukus išpardavė savo susidomėjimą.Tada Templeton atidarė sėkmingą kilimų įmonę (James Templeton & Co), kuri tapo pirmaujančia kilimų gamintoja XIX ir XX a.

1920-aisiais ir 1930-aisiais Daltonas šiaurės vakarų Džordžijos valstijoje tapo kuoduotų lovatiesių sostine JAV dėka Catherine Evans (vėliau pridėjo Whitener), kuri iš pradžių atgaivino rankų darbo techniką 1890-aisiais.Rankomis siūtos lovatiesės su siuvinėtomis išvaizdomis tapo vis populiaresnės ir buvo vadinamos „šeniliniu“ terminu, kuris įstrigo. Dėl veiksmingos rinkodaros šenilinės lovatiesės pasirodė miesto universalinėse parduotuvėse, o siūtinės lovatiesės vėliau tapo svarbios Šiaurės Džordžijos ekonominiam vystymuisi, išlaikant šeimas. net per depresijos epochą.Prekybininkai organizavo „išskleistus namus“, kuriuose ūkiuose kuokštuoti gaminiai buvo baigiami plaunant termiškai, kad susitrauktų ir „sustiprintų“ audinį.Sunkvežimiai šeimoms pristatydavo raštu antspauduotus lakštus ir dažytus šenilinius siūlus, kad jie būtų surišti, prieš grįždami sumokėti už kuokštus ir surinkti užtepimus apdailai.Iki tol visos valstijos tufleriai kūrė ne tik lovatieses, bet ir pagalvių užtiesalus bei kilimėlius ir pardavinėjo juos greitkelyje. Pirmasis, kuris uždirbo milijoną dolerių lovatiesių versle, buvo Daltono apygardos kilęs BJ Bandy, padedamas savo žmona Dicksie Bradley Bandy, 1930-ųjų pabaigoje, o paskui ją seks daugelis kitų.

Dešimtajame dešimtmetyje siūtinis audinys tapo plačiai paplitęs siuvimui, kilimėliams, lovatiesėms ir kilimams, bet dar ne drabužiams.Įmonės perkėlė rankų darbus iš ūkių į gamyklas, siekdamos didesnės kontrolės ir produktyvumo, skatindamos vykdyti centralizuotą gamybą pagal Nacionalinės atkūrimo administracijos siūtų lovatiesių kodekso nuostatas dėl darbo užmokesčio ir valandų.Vykstant mechanizacijai, iškilusiems siūlų kuokštams įterpti buvo naudojamos pritaikytos siuvimo mašinos.

Aštuntajame dešimtmetyje šenilis vėl išpopuliarėjo drabužių gamyboje dėl komercinės gamybos.

Pramoninės gamybos standartai buvo pradėti taikyti tik 1990-aisiais, kai buvo įkurta Tarptautinė Šenilų gamintojų asociacija (CIMA), kurios misija buvo tobulinti ir plėtoti gamybos procesus. Nuo 1970-ųjų kiekviena mašinos galvutė gamino du šenilinius siūlus tiesiai ant ritės, mašina galėjo turi daugiau nei 100 verpsčių (50 galvučių).Giesse buvo vienas pirmųjų didelių mašinų gamintojų.Giesse įsigijo „Iteco“ įmonę 2010 m., integruodama šenilinių siūlų elektroninę kokybės kontrolę tiesiai į savo mašiną.Šeniliniai audiniai taip pat dažnai naudojami Letterman švarkuose, taip pat žinomuose kaip "universitetinės striukės", kaip raidžių pleistrai.

apibūdinimas
Šeniliniai verpalai gaminami tarp dviejų „pagrindinių siūlų“ dedant trumpus siūlus, vadinamus „krūva“, ir tada juos sukant.Tada šių krūvelių kraštai stovi stačiu kampu verpalų šerdies atžvilgiu, todėl šenilinis pluoštas tampa minkštas ir būdingas.Šenilas viena kryptimi atrodys kitaip, palyginti su kita, nes pluoštai skirtingai sugauna šviesą.Šenilas gali atrodyti vaivorykštė, nenaudojant Iridescence pluošto.Verpalai dažniausiai gaminami iš medvilnės, bet taip pat gali būti pagaminti iš akrilo, viskozės ir olefino.

Patobulinimai
Viena iš problemų, susijusių su šeniliniais siūlais, yra ta, kad kuokšteliai gali atsilaisvinti ir sukurti pliką audinį.Tai buvo išspręsta verpalų šerdyje naudojant mažai tirpstantį nailoną, o po to autoklavuojant (garinant) verpalų šakeles, kad krūva būtų vietoje.

Skiautiniuose
Nuo 1990-ųjų pabaigos šeniliniai dažai buvo naudojami dygsniuojant iš įvairių verpalų, kiemų ar apdailos.Kaip verpalai, tai minkšta, plunksniška sintetinė medžiaga, kuri susiuvama ant pagrindo audinio suteikia aksominę išvaizdą, dar vadinamą imitacija arba „dirbtiniu šeniliniu“.Tikros šenilinės antklodės gaminamos naudojant įvairių raštų ir spalvų šenilinio audinio lopinėlius, su „sudraskytomis“ siūlėmis arba be jų.

Šenilinis efektas, išdraskytas siūles, buvo pritaikytas skiautinių kasdieniam kaimiškam įvaizdžiui.Antklodė su vadinamąja „šeniline apdaila“ yra žinoma kaip „skudurinė antklodė“ arba „įstrižainė antklodė“ dėl nutrintų pleistrų siūlių ir metodo, kaip tai pasiekti.Minkštos medvilnės sluoksniai sujungiami lopais arba blokeliais ir susiuvami plačiais neapdorotais kraštais priekyje.Tada šie kraštai nupjaunami arba nupjaunami, kad būtų sukurtas nusidėvėjęs, minkštas, „šenilinis“ efektas.

Priežiūra
Daugelį šenilinių audinių reikia valyti sausai.Jei plaunama rankomis arba mašina, jie turi būti džiovinami mašinoje, naudojant žemą šilumą, arba kaip sunkią audinį, išdžiovinti plokščiai, kad neišsitemptų, niekada nekabinti.